Vidurio Europje naminės pelėdos dažniausiai gyvena lapuočių ir mišriuose
miškuose, kur gausu senų medžių. Juose susiranda dreves ir susisuka lizdus. Neretai jos įsikuria
ir parkuose, soduose, senose kapinėse. Naminės pelėdos mėgsta įsitaisyti ant gyvenamųjų
namų stogų, nuo kurių labai patogu stebėti apylinkę ir tykoti grobio. Kartais jos apsigyvena prie
tvenkinių arba spygliuočių miškų pakraščiuose, jeigu niekur kitur neranda pakankamai maisto
ir tinkamos lizdavietės. Naminė pelėda medžioja tik naktį. Ji tupi aukštesnėse vietose,
pvz., ant namų stogų arba aukštuose medžiuose, ir akylai stebi apylinkę. Pastebėjusi auką
tyliai ir žaibiškai ją sučiumpa. Naminės pelėdos plunksnos-labai purios, minkštos ir švelnios.
Plasnojamųjų plunksnų vėtyklės turi lenktas ataugėles, todėl paukštis gali skraidyti
tyliai, visai nešnarėdamas. Pelėda pasižymi puikia klausa, ji gali išgirsti auką tamsią
naktį, kai nebepadeda net skvarbus žvilgsnis. Miškuose pelėda medžioja smulkius žinduolius,
paukščius ir vabzdžius, o netoli žmonių gyvenviečių-beveik vien paukščius. Rudenį
naminės pelėdos pradeda ieškoti partnerio, o susiradusios visą gyvenimą lieka kartu. Paprastai jos
poruojasi vasario mėnesį. Tuoktuvių metu jos garsiai tuksena snapu ir tyliai plaka sparnais. Patelė išrenka
vietą lizdui. Dažniausia pora įsikuria senų medžių uoksuose, apleistuose kitų plėšriųjų
paukščių lizduose arba uolų plyšiuose. Patelė iš viso padeda nuo dviejų iki penkių
baltų matinių kiaušinių. Padėjusi pirmąjį kiaušinį, jau pradeda perėti,
todėl paukščiukai prasikala skirtingu laiku. Kai išsirita pelėdžiukai, pirmąsias dvi dienas
motina nesitraukia nuo vaikų, o tėvas visą laiką neša maistą. Jaunikliai lizde tupi beveik penkias
savaites. Tačiau tėvai juos maitina ir vėliau, maždaug dar du tris mėnesius. Tuo laiku motina moko
jauniklius skraidyti. Po trijų mėnesių paukščiukai jau skraido be tėvų pagalbos, savarankiškai.
|